Musė

Musė – vienas didesnių Neries intakų, ištekanti iš (aukš.tašk. Piliakalnis 247 m.) Musios ežero (šalia Glitiškių miestelio). Vandeningiausia (ir tinkamiausia plaukti baidarėmis) upė būna pavasarį, sniegui nutirpus. Vasarą upė sekli. Baidarėmis plaukti – tikras vargas, nebent vasara būtų labai lietinga ir vandens lygis būtų pakankamai pakilęs.
Patogiausia Musia pradėti plaukti nuo Vilniaus – Ukmergės autostrados (38 km). Čia, 31 kilometre nuo Vilniaus, upė prateka po kelio tiltu. Galima pradėti ir aukščiau. Nuo senojo Širvintų kelio tilto ties Jauniūnais (42 km), arba net nuo Antanėlių (45 km), žemiau kurių Musę paveja dvi upytės – Tola ir Juodė, prieš pat žiotis susibėgančios į vieną versmę. Aukščiau pradėti plaukti nerekomenduotina – vandens gal ir pakaktų, bet upė teka melioracijos grioviu.
Musės tėkmė nėra stipri, nes srovę po truputį pradeda stabdyti priekyje telkšantis Bartkuškio tvenkinys. Taigi paplaukus porą kilometrų, dar 3 km teks pairkluoti tvenkiniu. Stabtelėjus prie užtvankos (32 km) ar puskilometriu žemiau esančio tilto( prie raudonų plytų buvusio dvaro malūno) ir turint laiko galima paėjėti (apie 1 km) iki Bartkuškio miestelio ir apžiūrėti Bartkuškio dvaro rūmus ir parką. Parkas šiek tiek prižiūrimas, o štai, ant Bartkuškio ežero kranto stovintys dvaro rūmai ir kiti pastatai (privati nuosavybė) labai apleisti, visiškai neprižiūrimi. Plaukiant žemyn, į Musę įteka dar keletas intakų: dešiniakrantė Žebokšta ir kairiakrantė Spėra. Žemiau pastarosios, upėje padidėja kritimas, plaukti darosi smagiau. Vinguriuodami upės kilpomis ir landžiodami pro užvartas priplauksite ir Bajoriškių malūno liekanas (23 km nuo žiočių). Dar kilometras, ir upė gurguliuodama per nedidelę rėvą lenda po Kernavės kelio tiltu (22,5 km), palikdama Musninkus. Vienas žymiausių Vytauto Didžiojo laikų bajoras Kristanas Astikas-Astikaitis jau 1422m. čia dvarą turėjo (Iš dvaro pastatų jau beveik nieko nebelikę) Miestelis mena Barboros Radvilaitės laikus. 16a. dvarą valdė Radvilos. Dešiniajame krante matyti baroko stiliaus statinys – Barboros koplytėlė. Manoma, kad 16a. šioje vietoje stovėjusi Barboros Radvilaitės garbei ar jos užsakymu statyta koplytėlė. Dabartinė senosios vietoje pastatyta 18 a. Dar posūkis, ir upę pertveria keletas buvusio Musninkų malūno tilto atramų. Upė dalinasi į tris sroves ir pro pralaidas šniokščia žemyn sudarydama nedidelį slenkstuką su stovinčia banga. Nuo šios vietos irgi galima pradėti plaukti, arba sustoti poilsio. Yra pastatyta pavėsinė, suolai, stalas. Toliau upė vinguriuoja po Čiobiškio kelio tiltu. Neužilgo priplauksite ir lygumoje, kairiajame upės krante didingai iškilusį Grebliaučyznos piliakalnį (16 km), dar kitaip vadinamą Barsukynės kalnu. Prie pat piliakalnio gana status upės krantas pasidaro nuolaidesnis. Taigi, lengvai galima ištraukti laivus ant kranto ir užlipti į kalną. Šis upės ruožas nėra įspūdingas. Daug sudėtingesnis kitas upės ruožas, nuo piliakalnio iki gelžbetoninio tilto ties Strazdų kaimu (12 km). Upė vietomis susiaurėja, pilna įvairiausių išvartų.

Likusius 4,5 km, ten kur įteka Kaimena, iki Čiobiškio nuplauksite visai lengvai. O gerą puskilometrį iki Kaimenos, rasite tinkamą, miško ir aplinkinių kalvų nuo vėjų užstotą aikštelę poilsiui. Musės ir Kaimenos santakoje stūgso Janionių piliakalnis. Tai yra mitologinis kalnas, kurio pavadinimas greičiausiai susijęs su Pikuoliu – požemio Dievu. Janionių senoliai pasakoja: „Seniau čia buvo Pikuolio bažnyčia. Čia gyveno milžinai, aukštesni už ąžuolus, besiremią ąžuolais. Rudenį ant Pikuolio ugnelės dega. Tai auksas valosi, dega“, „Čia trys bačkos pinigų užkasta. Nuo upės buvo mūriniai tuneliai raudonų plytų. Buvo didelis miškas. Iškirto kupčiai“.

Greitai priplauksite ir gražuolį, baltą Čiobiškio tiltą, 1934 m. pastatytą ir transatlantinių lakūnų garbei pavadintą Dariaus ir Girėno vardu. Čia pat ir buvęs vandens malūnas. Jį žada restauruoti ir įrengti muziejų. Šioje vietoje patogu pabaigti kelionę. Tačiau turint noro, kelionę galima tęsti Nerimi.

Projektą remia Lietuvos Respublika


Projektą iš dalies finansuoja Europos Sąjunga